Haiku svarbiausia rodyti realiais vaizdiniais. Čia visuose trieiliuose randu subjektyvumo (tikiuosi – peržiemosiu, laukia vasaros, laiku sugavo), ypač jo per daug antrajame, apie pilnatį. Ir dar labai svarbu haiku – ieškoti neįprasto požiūrio netikėtumui, turi likti neužbaigtumo įspūdis. Haiku tai tarsi neužbaigtas tiltas, t. y. pastatytas viename upės krante, nuo kurio viskas prasideda, o kitas krantas tarsi paskęsta rūke, kas sukuria paslaptį ir skatina minėtą tiltą užbaigti, pastatyti iki kito kranto skaitytojui. Tokia siekiamybė.

Nepaisant to, kad tai ne haiku, miniatiūros vaizdingos su jautriu požiūriu į kiekvieną paveikslą.

Šaunuolė