Duok man ranką, likime, duok ranką,
Su tavim mes vienam ryšuly.
Nešam kryžių, viltis ir per dangų –
Skausmą, džiaugsmą, ramybę kely.
Einam mes per kančias į žvaigždynus,
Bėgam, skubam pasiekti gelmes.
Skrendam paukščiu mažu į gimtinę
Saulės spinduliu. Te jis nuneš
Mano skaidrią ir plazdančią širdį
Link to šauksmo, kurį tu skleidi.
Ir kartu susiliejam. Tegirdi
Mūsų protėviai, žemė kantri.
Liečia mus ugnimi amžinybė
Ir pasauliai mus kviečia glėbin,
Per žarijas basi kelius minam,
Kad kiti nukeliautų tolyn.
spika
2016-01-09 15:47:31
Komentarai
Atsiprašome: komentarus gali rašyti tik puslapio vartotojai. Registruotis
Vartotojas (-a): kaip lietus
Sukurta: 2016-01-09 23:57:57
Teigiamai taip, salomėjiškai...
Vartotojas (-a): Vlabur
Sukurta: 2016-01-09 22:03:39
Daugesnis dėmesys skyrybai tikrai
padėtų
tikrovės ir kūrybos sąlyčio ženklams.
O altruizmo iš kūrinio – tikrai neatimsi!
Vartotojas (-a): herbera
Sukurta: 2016-01-09 17:15:22
Yra ,,kritikų", kurie pagauna vieną frazę ir dedasi išminčiais. Juk autorė prašo likimo duoti ranką,skristi ,, į gimtinę saulės spinduliu, susilieti su jo šauksmu, kad išgirstų protėviai ir žemė kantri ir tam,,per žarijas basi kelius minam, kad kiti nukeliautų tolyn"
Prie ko čia hienos? Giliamintis kūrinys. O gal aš, o ne nei šis- nei tas pasiklydome Spikos kūrinio tematikoje?
Vartotojas (-a): Vasara7
Sukurta: 2016-01-09 16:48:13
taip jau būna su tuo likimu, ne visada jis duoda ranką, būna palankus, meilingas...ir mūsų keliai todėl pilni kančių, klejonių...ir kitiems kelius minam
Vartotojas (-a): nei_sis_nei_tas
Sukurta: 2016-01-09 16:11:58
Miela Spika, mane sukrėtė Jūsų kūrinys. Manau, kad tai kūryba ir nėra tikrovės. Tikrovėje būtų nereali ši mintis:
Kad kiti nukeliautų tolyn.
Argi gali hienos toli nukeliauti?