Belieka pridurti; „Amen“. Dievobaimingas autorius kažkoks tapo. Ar tai atsivertimas į tiesą, ar musulmonų baimė?

Ir trūksta tik žodžio, kad būtum laimingas, ak, vabale žemės, koks tu nedėkingas...

Nesmulkinant socialiniais vaidmenimis ir paskirtimis (o galima būtų) ir ne taip rafinuotai išsireiškiant (komentaras tik kūrinio blankus aidas), mintis paprasta: žmogus turi visokeriopą laisvę (pletkinti, politikuoti, kankinti kitus prisiminimais ir istoriniais-sociokultūriniais išvedžiojimais… pvz., kažkelintą kartą apie Berlyno sieną, nors jau viskas kadaise praėjo – tai yra tik šnekos šnekelės be galo, gyvenimo tūsas) –  bet kraštutinę akimirką žmogus turbūt pajunta, kokie viskas niekai – tereikia gerumo.
Grandiozinę prasmę įkvėpė Kūdikėlis (jis kaip visko pradžia, taipogi metaforizuotas stebėtojas, nusakantis žmogaus veiklos pobūdį, pvz., apsimetinėjimą, neramios dūšios siautėjimus), o Šventas Tėvas, Gailestingumo Vartai – tai paskutinioji.
Tik truputėlį klaidina žodelis vėl. Nejaugi paskutinioji jau yra kada nors ištikusi?
Bet kodėl gi ne. Ir tada galima dar supaprastinti (meninės priemonės niekur nepabėgs, tarp jų  ir prie Vartai pritrauktos žmogiškai šiltos tarmiškos formos). Tai už viso to – ta pagrindinė mintis sutrumpinta: gyveni toks visažinis, šventuolis, fainuolis (pats sau), o iš esmės reikia tiek nedaug. Būna situacijų, kai ta gilioji reikmė nušvinta ryškiau už viską.
 

Tikrai labai kuklus noras.
Pabandysiu surasti tokį žodį: "Tebūnie šviesa ir taika pasaulyje!!!"

tikrai nedaug , bet gražūs , tikri norai...mielas eilius