Atmintis — eketė, patirčių kur skenduoliai išplūsta,
Bet visai ne laiku ir dažnai, kai mažiausiai tikies.
Vienišystės raistuos paklajoju nuo kupsto ant kupsto,
Kol galop suprantu, kad neverta nei bėgti, nei rėkt.

Nieks dorai neišgirs, nesigilins, tu — kaltas? Nekaltas?
Nesumos net paklaust, kas išplūdo, kokia velniava?
Gailestingų ar bus, kas gaivintų, globotų bealpstant?
Kai žvalgaus artimų, ar bus likęs bent šlubas šuva?

Prakeikta eketė ir per ją būtas laikas kaip sąžinė
Su šimtais klausimų, į kuriuos atsakyti vėlu.
Kam ta aukso žuvis? Duok, Dievuli, man karšatį ramią —
Gal išplaukt ketinu, gal renkuosi, kad būtų gilu.