Įšoko bažnyčion iš baimės pamėlęs

Mažutis peliukas – visai našlaitėlis,

Jo mamą ir brolius suėdė katė...

Bet kiek jis be maisto bažnyčioj kentės?

Ištvėrė nabagas gal kokią savaitę...

Maldaknygės nugarą visą nuskaitė

Visai ne todėl, kad ji buvo šventa –

Todėl, kad odinė, klijais sutepta.

Už vieno altoriaus – žvakigalį rado,

Ne vaškas, bet gynėsi vargšas nuo bado...

Išmoko įlipti į seną krapylą –

Suodė: ten vandenio tarnas įpylė.

Gėlėm ir kodylais kvepėjo bažnyčia...

Kad rastų nors duonos plutelę netyčia!

Nelaimėlio mažo pagailo Dievuliui –

Nuo ryto po kojomis paslikas guli...

Tai leido surasti jam savojo kūno

Mažutį kraštelį. Tegu sotus būna!

Dėkojo peliukas Dievuliui kaip draugui.

Gi žiūri – stebuklas – sparneliai išaugo!

Plazdena lengvučiai sparneliai iš šonų...

Vaje, gal pakilčiau aš ligi vargonų!?

Suspurdo širdelė iš laimės – viens, du:

Sakykla, palangė – skrendu, jau skrendu!



Tada, kai išaugo peliukui sparnai,

Šikšnosparniu tapo. Dabar jau žinai,

Kad artimo meilė, gerumas širdies

Pakeist viską gali. Net skristi padės.