Žvaigždė čigonė juodaakė
Pakirpo sparnus storalūpiui Vėjui
Ir mėnesienoj tyliai būrė
Išalkusiam, išdilusiam Mėnuliui.
Naktis banguotus plaukus
Rūku blondiniškai perdažė
Ir jūrų dievui pasigyrė,
Kad ištekės už Vakaro protingo.
Diena raudodama suknelę siuvo
Iš Debesų tamsių pūkų,
O Rytas rūpinosi koncertu,
Vainiką pynė laukinių dobilų.
Visatos palšas žirgas lėks pro šalį,
Numušęs kojomis vainiką,
Pažers į žemę Saulės spindulių.
Naktis su Vakaru numirs –
Nespės paslėpt nuo Saulės savų akių.
Žvaigždė čigonė tyliai būrė
Mėnuliui laukt kitos Nakties;
Ir mėnesienos šviesoje
Ji rinko rasą nuo Beržų.
Komentarai
Atsiprašome: komentarus gali rašyti tik puslapio vartotojai. Registruotis
Vartotojas (-a): Pakeleivis
Sukurta: 2016-01-06 23:07:41
Pradžioj ritmas geresnis (išskyrus perdažė kirtį). Tolėliau nėra gerai ir su nespėtomis paslėpt akimis (eilutė palyginti tiesmuka, neišradinga).
O visuma vaizdinga. Žymus lyrinis pradas, bet su tam tikromis išlygomis... dėl gyvų stichijų...
Vartotojas (-a): nei_sis_nei_tas
Sukurta: 2016-01-06 19:41:55
Nelabai linksma mistinė pasaka, kurią galima patalpinti į tikrovės rėmus.