Parašyk, kaip anuomet, man laišką ant lango,
nors šalčiu, nors šerkšnu, bet vis tiek gėlėmis,
aš jaučiu, kaip vėl šaltis, pakėlęs man ištiestą ranką,
čia priglus ir mėgins parašyti kažką naktimis.

Parašyk parašyk – ne prašau, bet maldauju
kaip kadais, kaip kadais – man vis tiek,
nors žinau, tavo raštas vėl senas, ne naujas,
bet vis tiek nerašai – pailsau jau ir laukt, ir tikėt.

Ak, kodėl negali teptuku man nupiešti vėl saulės?
Ak, kodėl netapyti tau šalčio dvelksmu?
Teištaręs deja kažin kur nelauktai iškeliauji
ir mane palieki be paveikslų jokių ant stiklų.