Cykiai slenka liūdnos lapkricio dzienos. Nei saulės, nei lietaus, ale tamsu nuo ryto lig vakaro. Nesnori nei kur aic, nei kų daryc. Paskūrau pečių, palasinau vištas ir pasėmiau laikraščį. Žūrau – skelbimas: ,,Etnografiškiausio teksto konkursas“. Ir dovanų žada. O dovanos būt ne pro šalį. Cik kas toj etnograpija? Ne prastam kaimo žmogu suprasc. Paklausiau Onos – ji gudri moteriškė, - sako, internetan žūrėk. Kur jau tį man internetas, jei nuo metų visi šrubai acisukiojį. Ir kas aršausia, kad niekas neeapsima prisukc.
     Kap supratau, kad šrubai aciliuosavo,, pimiausia ėjau pas daktarus. Ana Gimbulio Jonu bedantėn burnon dancis tep inšrubavo, kad dar gali ir dratus kramcyc. Dar gi viskų gali, net ir šyrdzį kitų insiuva. Paprašau daktarų pagelbos, o jiej ir sako: močiute, mes vaistus rašom, o ne šrubus sukiojam. Ca tau ne servisas. Sakyk, kokių vaistų raikia - išrašysim!
     Va, ir pasgydiau... Išėjau be dalios.
     Ainu pas kunigėlį.Senu papracimu buciuoju rankų ir prašau pagelbos. Kunigas sako: poterus moki? Moku, sakau. Tai nuo dūšos melskis ir prašyk Dzievulio, kad suteikt dangaus karalystį. Jam, šventam, visi lygūs – ir su šrubais, ir be jų. Išėjau ir mislinu – melsiuos, kap liepė kunigėlis, ale kad aš dar visai nenoru in dangų... Tai kur dar man aic?
    Aisiu, mislinu, pas mokytojų. Jis daug žino, gal duos rodų. Išklausė jis mani ir sako: kad tamysta žinai apie savo šrubus, tai tavo žinios geros., o remontuoc – ne man darbas.  Aik pas santechnikų.
    Kų darysi – ainu. Stovi santechnikas vidurin kiemo su tokiu metriniu vamzdziu rankoj, kitoj kokių penkių kilų kukis. Išgirdis mano bėdų, pasukiojo pirštu sau prie smilkinio. Mislinu, gal ir jam, nebagu, acisuko, savo šrubus prisisuka, tai pamačis ir man. Ale girdziu: nori, va tuoj šitų paipų galiu tau sukalc per pakaušį, bet šrubų susukc tai jau ne-e. Aik pas šaltkalvį. Oi, tu sviete granatavas! Roviau ko toliau nuo tos vietos, kolei dar neinkalė man galvon paipos.
    Šaltkalvis apsėmė susukc mano šrubus. Pamėgino, pasukiojo, pakaleno, trankė atsuktuvų žamėn ir sako: nieko ca nebus, ba nėr prie ko prisukc – smegenys suminkštėjį. Va tau, boba, kad nori!
    Tep ir baigės mano kelionės. Sėdziu namie su acisukusiais šrubais ir graudzias mislis mislinu. Gal dar aic pas Pranciškų – jis visadu labai gerai mokėjo aritmetikų. Ale jei suskaičiuos ir trūks šrubų? Jau gerau neraikia... Ir jau nežinau, kas toliau daryc.
    Ir vis dėlto – kas toj etnograpija? Gal ji man šrubus galėt susukc? Tadu tai jau ciesiai in konkursų – gal dar ir dovanų gautau...