Sapnuoju gintaro alėją:
Girdžiu, kaip sukrenta lašai
Iš balto rūko išbyrėję,
Sužvilga ryškiai spinduliais
 
Pakilus saulei. Dangus sklaidos,
Alėją nušviečia žara.
Šešėliai tamsūs – mūsų klaidos,
Išdyla. Rytmečio darna
 
Širdin kursyvu įsirašo.
Kvapai garuoja. Arbata
Suvilgo gomurį, ir kraštas
Beribių tolių su žvaigžde
 
Artyn greitėjančiai atskriejęs
Nusineša su savimi.
Ryškėja veidas, tiktai vėjas
Išsklaido bruožus. Ar meni –
 
Kadais abu čia žaidėm pievoj,
Šėliojom rinkdami lapus...
Brangus man veidas, baltos ievos,
Mėnulio žvilgsnis atsargus
 
Atgyja prieš mane. Tu vėlei
Žvelgi taip meiliai į akis.
Dangus pritilęs džiaugsmą kėlė,
Tik paukštis rėkė: neužgis
 
Prisirpęs jausmas... Tirpsta sapnas.
Lietus į langus nuobodus.
Tyla aplink. Lašai vien kapsi.
Apniukęs rudenio dangus.