Ar bent klausei kada, kaip jaučuosi išbarsčiusi paslaptis kryžkelėj?
Ne vos vos sužvarbau — suledėjau, kritau, sudužau.
Ar sulydys šukes vėl į visumą ašaros šykščios?
Ar šešėliai pilki tiltą vizijoms tvirtą nuaus?

Užu stiklo būtis neišduos kvapo kaistančios odos,
Net kankinta geismais nesuaikčios, nerėks, nesušvokš.
Dar ateisiu žvalgyt smalsią prigimtį gundančio klodo
Po raukšlelėm smulkiom nemirtingo išminčiaus kaktos.

Kokio galo plepu, jei tyla — visuma, nesukandžiota žodžiais?
Gal kaip vaikas bijau, jog per daug išbarsčiau trupiniais?
... vienas šimtas laiškų, parašytų nuo sausio lig gruodžio,
o iš jų kiekvienam du manos paslapties sakiniai...

Seksi? Rinksi? Vargu. Paprasčiau mestelt Nieko nebuvo.
Iš kabliukų, taškų aš pati susikūriau tave.
Krinta žodžių lukštai pelenais į bestingstantį purvą.
Kiek dar liko dienų, mudviem leidžiančių pasaką tęst?

Pelenai kol sunyks ir upeliais nubėgs visos pusnys?
Tarsi šilko gija nepatvarūs mus jungę takai.
Nuolankiai sutinku ką sukūrus, užrašius išblukint.
Kam dabar paslaptis, apie ką tyloje tu mąstai?