Gal būtų paprasčiau, jeigu stebėčiau laiką tarsi ramią upę —
Be slenksčių, be verpetų, duburių,
Be graužaties, ką nuskandino, ką nuplukdė,
Nes iki šiol kapstausi, nardau ir plaukiu.

Senatvės žūklė neaštriais kabliukais,
Tad josios masalą apspjauna net pūgžlys,
Tai, kuo viliodavau, sukumpo ar išbluko,
Arba nebetelpa pro dvivėres duris.

Su meškerykočiu linksmai plaku bangoj kisielių,
Baidau kaip mailių solidžius šamus,
O kilpoj senvagės nugrimzdę pūva sieliai
Ir drumščia tai, kas buvo, su kas bus.

Žavi romantika, kai nieko neskaičiuoju.
Net saulė drovisi, kutenama miškų.
Tokia lengva (nelyg pirma) paskutinioji
Ta valanda, kurią išgyvenu.

Šypsausi — džiugina gera kokybė mailiaus,
O saulės žybsnis tarsi skirtas man.
Lyg pabučiavimas, ant veido nusileidęs.
Ramu, ramu. Ko varnų chorui krankt?