Brendu per dykumą gaivių rudens miražų,
Kada nuo lapų žemė pakeičia fasadą.
Slepiu laukimais kvepiantį troškimą mažą –
Šiltoj kišenėj laiko vėjas jo nerado.
Išplėš dar sūkuriais rudens ekstazėj,
Įsuks į nuokritų gelsvų laukinį šokį –
O jis toks mažas, mažas ir suglebęs,
Toks dūžtantis, nors vis dar nesunokęs,
Dažnai ištirpstantis nakties kamputy,
Tik sienų šnabždesiais ryte bylojąs.
Aš jį liečiu kaip trapų šiaudą Kūčių
Po balta staltiese, kada visi žegnojas.