Paskambinau į dangų vakar –
norėjau vietą užsakyt,
bet nieks nekėlė kaip anąkart
prieš bandant lapą nužudyt.

Turbūt tada tenai galvojo
pavojus jiem aplink iškils,
juk lapai ne vieni klajoja
rašytojai mintim juos visad apdalins.

O šios – klastūnės pavojingos
net angelus galėtų suviliot.
Dažnai atrodo ilgesingos,
neleis tyloj net nusijuokt.

O aš sėdėjau visą naktį
ir žvakės dar ilgai negesinau,
nes laukiau, kad mintis žodžiu vėl taptų,
kurį ant lapo tau rašau.