Kiekvienas turi savo šmėklų maišą,
Kuris prie finišo labiau spurdės pasklist,
Kad glėbio ankštis džiūtų užsiraičius,
Kad choras rėktų, koks esi kvailys,
Nes kol nešiesi, nuolatos smalsauji,
Koks turinys užkeiktame maiše?
Juo viskas užimta — jausmai, glėbys ir saujos,
Net mintys trupančios ir čia, ir čia, ir čia.
O šmėklos priima tave į savo draugę,
Sumaišo laiką, vietą kaip kortas.
Kad pamišai, jau choras nebestaugia,
Nes tavo rankoj skeptras (ar lazda?),
Galva sunki. Nuo ko? Karūnos? Nimbo?
O gal nuo nemigos? Ar tai dabar svarbu?
Tarp svetinėjančių gyvųjų nebelinksma,
Plačiai šypsais ties atrištu maišu.
Per visą naktį sukos karuselė,
Per gerklę skristi veržėsi širdis.
Tu ant pečių jau maišo nebekėlei,
Tiesiog žvalgeisi, kas tave ten kiš.