Pulsuok many įsielektrinusio būvio virpuliais
Be pertvarų, be kaukių, be drabužių, odos,
O kai drumsta srovė iš glėbio neš, iš atminties nebepaleisk —
Kas dar tave apakusį nuves į Rojaus sodą?

Pabudinai, išjudinai ir į garuojančias vagas
Atodūsiai nutūpę čiauškesius atranda.
Mirtis užmiršta dalgį begaląst,
Kai susiglaudę tylime, svajojam, be sparnų kai skrendam.

Atmink tą šaltkrėtį, kurio dėka gyvi,
Nubraukiam apnašas tarytum cenzą, turtą, luomą.
Negi svarbu, kuo tu minti, ką tu dėvi, avi,
Kai stovi prieangyje geisto Rojaus sodo?

Kai glėbį atveriu paslaugiai kaip vartus,
Kai žvilgsnis skleidžia amžinąją šviesą?
Ekstazė ši nedaloma perpus.
O kas už tai? Nedaug. Tiesiog virpėkim.