Nejaugi šventės nešamos tiktai pilnuos gūžiuos?
O tas žvilgėjimas? Juk žybsi ir žaltvykslė,
Klaidint panūdusi akivaruos gūdžiuos,
Kur eit nueisi, bet kažin, ar grįši?

Kai uoliai purtinau tamsias namų kertes,
Kas liko užglausta minty, aspileidimuos?
Kiek savo rūpesčių siunčiau kažkam išspręst?
Ar artimiausiam skelbiau gerą žinią?

Kramtau ir užgeriu. Ar laiko liks mąstyt?
Ar atpažinsiu, kur žvaigždė? Žaltvykslė?
Užgims jei Pranašas, tai ne per gūžį tik,
Nes iš akivaro priputus kaip išbristi?

Pilnatvė sielos — tai kita kryptis.
Mažesnis kąsnis — skrist pakelsi mintį.
Skalsi duonelė, kai jinai rupi,
Kada ne sušlamšti, bet ja gebi dalintis.