Ramuma. Tiktai eglė siūbuoja miške.
Linksta šakos prie žemės – jos sunkios, deja.
Nors sniegas ištirpo padangės rūke,
Eglė stingsta kaip ledas šaltam patale.
Nebeliko viršūnėj žvaigždės užkeltos,
Margos spalvos paskendo pilkuos pataluos...
Ko gi trūksta tau, egle, ko blaškos širdis?
Gal užgeso kalėdinė tavo viltis?
Netikėti stebuklu – blogiau nei mirtis.
Tik tikėjimas – tarsi uoli atspirtis.
Nuo žemės, kalnų lai pakilki ir skrisk!
Tave angelas saugos, kliūtis prasklaidys.
Taigi tu, žaliaskare, neliksi nakty
Vieniša kaip gėlelė laukų sūkury.
Štai du žvirbliai atskris ir nutūps nuošaly,
Snapuose gardžiai tirps nuo Kūčių trupinys...
Tad priglauski paukščius ant žaliosios šakos,
Ir apsaugok nuo vėjo – ledinio, speigaus.
Tapk namais ir paguoda, priimk juos širdim,
Jie sugrįš dar ne kartą: liepsnos ugnimi.
Komentarai
Atsiprašome: komentarus gali rašyti tik puslapio vartotojai. Registruotis
Komentarų nėra...