Atadingsiu ažuolaidas kraštų.
Lyja, lyja letus kiaurų dienų.
Lašeliukus delioja kaip raštų
Unt pražįlusių rūka blakstienų.
 
Žalių aglų nuvilks lig nagumą.
Auksa bumbulus sups vėja runkas.
Pasislėpįs až vieniša krūma
Giedas vėjas naktines karūnkas.
 
Sutaršys karkla plaukus palaidus.
Vėjas peržegnas viskų, kas gyva.
Paryčiais tals nuilsantis aidas.
Verks parmirkusi soda alyva.
 
Kas nutrauks tų ažuolaidų šlapių ,
Kur na debesia tįsias ir tįsias...
Kaip išsaugate gyvų ugnelų,
Kai tas laužas senai jau ažgįsis.