Sniego taku išėjo tėvas ant rarotų –
Jo žingsnių aidą aš girdžiu dar vis,
Lyg arfa snaigės ilgesingai grotų.
Išėjo tėvas ir negrįžta. O naktis

Vis tęsiasi, tik jau visai be sniego,
To balto švento apdaro žiemos,
Kurį taip obelys jo numylėtos mėgo.
Kas baltą rūbą žemei dovanos?

O vien tik atspalvių pilkų pridygę
Nuo žemės lig pačių dangaus krantų
Ir įnirtingai lyja lietūs, plauna laiko vygę,
Tik niekaip nenuplauna tuštumos –

Išėjo tėvas...