Ar pameni tą kartą,
Kai tyliai tau sakiau:
Tu nebijok – sugrįšiu;
Prisiekiau, kad ilgai netruks;
Tavęs aš maldavau sulaukt.

Išeidamas tau dovanojau gėlę –
Ramunės baltą žiedą.
Tu nebijok – sugrįšiu;
Kulka jokia manęs nelies,
Kol žiedas šis ilgai žydės.

Ar pameni tą kartą,
Kai laišką tau rašiau,
Kad gyvas dar esu;
Tu nebijok – sugrįšiu –
Savom dar kojomis pareisiu.

Sugrįžęs tau gėlių įteiksiu –
Baltų ramunių puokštę.
Tu nebijok – sugrįšiu;
Kai vyturiai parskris namolio,
Kareivis sveikas grįš tėvynėn.

Ar pameni baisias naktis,
Kai tamsoje dundėjo šūviai;
Ne kartą ašaras braukei nuo skruosto;
Prie lango tu sėdėdavai tyli
Ir laukdavai sugrįžtančio kareivio.

Ar pameni tą kartą,
Kai šalį užgulė kurti tyla;
Tada nerimastinga žvilgčiojai
Į vystantį ramunės žiedą –
Aš negrįžau.

Ar pameni tą kartą,
Kai prisiekiau tave karštai mylėti,
Ramunę baltą dovanojau...
Baltą ramunė jau nuvyto –
Manęs tu nebelauk.