Krenta snaigės ir sukas ratu,
Audžia baltąjį dangišką rūbą,
Aš parimus prie lango stebiu,
Kaip miražas keliauja per rūką.
                     
Apšarmotam lange vėl rašau –
Tavo vardą man atsiuntė vėjas,
Nežinioj aš gyvent pavargau,
Ledo upės jau tirpsta ir liejas.
 
Ir stebiu, kaip baltajam lauke
Vėl šilagėlė išskleidžia žiedą,
Nepalauš jos šaltoji žiema,
Nes viltis ištirpina net sniegą.