Pilkuos laukuos pakibo vėjas žvarbus
Ir šaltas lietus merkiantis nualintą žemę.
Savo delnuose sušildyk rudeninius lietaus lašus,
Sieloje pajusi gamtos virsmo tvirtybę stingdančiai ramią.

Laikas taip sudėliojo – tapai rudens dalimi
Ir net nejutai, kaip pasiklydai metų laikų virsme...
O būtie, kodėl peržengusi ribą nepasikliauji net savimi –
Likai nudžiūvęs, silpnas stiebelis atokaus kelio pakelėje?..