Tarp tvyrančių pilkų ūkų
pakirdęs iš praamžių miego
aukštuos skliautuos žaibus degu,
ir nesvarbu – lietus ar sniegas.

Aš nutapiau šviesas žvaigždžių,
mėnuo – viena spalva paletės,
nutolstant angelo sparnus girdžiu,
galiu dangaus spalvas palieti.

Žiūrėk – kokia būtis žavi,
kiek švyti joj gyvybės saulių,
kokie nepaprasti planai tavi –

visi jie telpa mano saujoj,
sakau, žmogau, didus esi,
o dovana tau – šis pasaulis!