Aš Tavęs niekada nepamiršiu,
Ar pavasaris bus, ar ruduo.
Iš vandens aš prieš Tave išnirsiu,
Nors ledinis tas būtų vanduo.

Tegu ledas ir šaldys krūtinę,
Tegu dilgėlės kandžios pečius.
Aš mylėsiu Tave kaip gimtinę,
Kaip miškų uogienojus plačius.

Liksi mano mintyse žibuokle,
Nepakąsta pirmosios šalnos.
Nenuilstanti mano klajokle,
Tu visur – lygumoj, ant vandens ir kalnuos...

Man išliks horizontai spalvoti
Ir margi lyg dangus aitvarai.
Mes abu kaip paparčiai vienodi,
Kaip ilgi šio rudens vakarai...