Varpeliais skimbčioja žiemos taku,
stebuklą žarsto šelmenų žirgeliai,
ir Šventraščiai atsiverčia kitu kampu –
per Žemę driekias amžių kelias.

Mes einam juo – kas uždarys vartus?
Ir grįžt į pirmą būvį niekas nebegali,
kai žodis tarsi kibirkštis degus,
ištark jį – ir žvaigždynai, amžiai kelias.

Nutilk staiga – ir grius ant žemės
nuo mūs klaidų dangus apsunkęs,
tai dyvai šitą mirksnį gema,

žaibų rūstis po dangų trankos,
kai stojas nauja, žūva sena,
ir pilnimi pražysta tavo rankos.