Manau, kad autorė turėjo omenyje tą dieviškąją, dangiškąją meilę tik gal reiktų paskutiniam šokiui rinktis valsą, nes tango - aistros šokis. Nors... jei šokti, tai šokti...
Sėkmės kūryboje !

Sunku pagauti mintį. Bandoma truputį pafilosofuoti ir tuo pačiu sueiliuoti.
Pabandysiu paaiškinti savo minties eigą, greičiausiai irgi vingiuotą.
Aišku, kad meilė pažinimui nepriklauso, bet ar su džiaugsmu ji supiršta? Jei kalbama apie pačią tyriausią, dangiška šviesa nuskaidrinančią meilę, tada taip, su džiaugsmu supiršta. Amžiams. Bet tada ji ne atrėžta, o visur tvyranti, esybę užliejanti. Ir tada tango nebent dausose? Bet turint omeny, koks šokis yra tango, dangiškas tyrumas nyksta.
Taigi, meilė čia žemiškoji. Vėl grįžtu prie klausimo: ar ji vien džiaugsmas? Jūsų kūrinys teigia, kad taip. O aš nežinau, bet visai sutinku, kad galima ir tokia koncepcija. Su pavadinimu sutinka.
Bet su visuma nedera didinga pradžia giliai būty...