Kai mus vejasi baimės šešėliai
Siluetais pavirtęs košmarai
Į pasąmonę trauma sugėlę
Neatsitraukia tik vis labiau slegia

Amputuotas savisaugos Ego
Rudeninės depresijos vaistai
Dvi piliulės kurias tu prarysi
Užsigerdamas „aš save saugau“

Kai mus aitrina nemigos skonis
O sapnai neišgydo nuo geismo
Nesuvokdamas ko tu taip nori
Pamiršti kad liga nepraeina

Ji tik tarpsta tarp tavo neuronų
Pasipuošusi noru skubėti
Neišgydoma – tai ko tu trokšti
Nepasveikstama perjungiant bėgį

Kai palūši nuo savo neurozių
Kurios dėlėmis virsta ir geria
Tavo ramų vidinį saugumą
Nežadėdamos virsti į gera

Bet bijodamas šitai parodyt
Dar labiau narcizmu apsitrauksi
Tai ne priekaištas ir ne paguoda
Visa tai aš sakau tavo labui

Kai sustosi nerasdamas kelio
Šitaip aukštinęs kietą naivumą
Prisiminsiu žodžius kurie laukė
Kad sugrįžtų atgal kur ir buvo