Negi rojaus sodelyje buvo
Tik vienintelis kipšas – žaltys.
Jo žaltienė kur buvo pražuvus,
Kai jis apdūmė Ievai akis?

Kam gi Ievai reikėjo dalintis
Vienu obuoliu... Buvo rūgštu?!
O galėjo jie vyšnių priskinti
Ir sužaisti kauliukais sprigtu.

Kartūs vaisiai iš dieviško sodo,
O gyvenimas – buvo saldus?!
Gal gyventi ten buvo nuobõdu,                  
Jei išmėtė nuo rojaus raktus?                    

Viena aišku – ruduo Žemės sode
Be lakštingalų trelių, giesmių.
Pažinimo dabar jiems lig soties.
Ilgas kelias lig rojaus dienų.