vainiką aukso tau nupint, o vasara, galėčiau!
te tavo žvilgsnį puoštų brangakmenių gausa.
rasotas nakties rūbas žaltvykslėm sušvytėtų –
atbėgtum kaip stirnaitė laukymėmis basa...

nuo tavo žingsnių meldai nebylią maldą šnara,
tavo šypsnys čiurlena upelio bangele;
tave išvydęs skleidžias kvapnus jazminų keras,
o pušys rankas kelia, regėdamos tave!