Per kaimą einu.
Tyli šunes, tyli žmonės –
Atpažįsta savą.
Daugel prieblandų iškeliavo
Į naktį, praeitį, užmarštį,
Besugrįžta tyliais vakarais
Į šią žemę
Siluetai pilki žmonių –
Kur gyveno, kurie buvo
Čia,
Kai kvepėjo panamėm jazminai,
Kai aidėjo iki skausmo savi
Jų balsai
Iš kiemo į kiemą
Raudomis, dainomis užstalės,
Jauno juoko varpeliais.
Užsimiršta žmonių veidai, vardai
Ir išlyja jų skausmo ašaros
Milijonąjį kartą
Lietumis birželių.
Jau ir man metas tapti
Pilku kaimo vaiduokliu
Ir birželių tyliais vakarais,
Kai lis protėvių ašarom
Ir kvepės jazminai,
Vis pareiti į savo kaimą,
Pažiūrėti, ar Dievulis dar nesugrįžo –
Ne, ne teisti –
Apdalinti visus dar kartą
Pamirštais senais vardais.
Komentarai
Atsiprašome: komentarus gali rašyti tik puslapio vartotojai. Registruotis
Vartotojas (-a): Eiliuotoja
Sukurta: 2015-12-08 18:01:45
Kodėl ne konkursui „Žydinčios vyšnios šakelė“? Jautru, jauku ir tikra.
Vartotojas (-a): Vasara7
Sukurta: 2015-12-07 21:24:12
o man labai vaizdinga
Vartotojas (-a): Šilagėlė
Sukurta: 2015-12-07 19:29:15
Paskutinis stulpelis sugraudino, suvirpino...
Vartotojas (-a): nei_sis_nei_tas
Sukurta: 2015-12-07 18:14:50
Graudus Lietuvos kaimų vaizdelis.
Vartotojas (-a): Rena
Sukurta: 2015-12-07 11:02:23
Sugrįžimas į gimtąjį kaimą nors mintimis yra malonus...Puikiai sudėliota.
Vartotojas (-a): Laũmele
Sukurta: 2015-12-07 09:51:07
Nuostabi širdies giluma...žadą atimanti- sustoti, susimąstyti...Ačiū, Dalija- priglausiu.
Vartotojas (-a): Nijolena
Sukurta: 2015-12-07 08:11:20
Įsigyvenimo, susiliejimo jausmas ir yra tas "savumas". Labai šiltomis gaidomis užrašytas gyvenimas...