Akis kapoja lietūs lyg kardais,
Už pilko skydo saulė šviesą slepia.
Gėlių pasauly gyvenai kadais,
O liko vien bekraštės smilgų stepės.
 
Ir lingės skrydis – vėjyje svaja –
Jos nebėra, kai horizontas žemas.
Paskutinsyk suklykusi, deja,
Ji akmeniu sunkiu nukrito žemėn.
 
Prarijo upės tvindamos krantus,
Už posūkio drumzlėm tiesa pavirto.
Jau pamiršau: mes buvome kartu?..
Menu tiktai medinį siaurą tiltą.
.......................................................................
 
Vėl randasi kasdien nauji veidai,
Nauji vardai... Grumstais pavirto mintys.
Nes viską, ką many tu praradai,
Lietus tik plovė, kojos tavo mindė...