aš taip manau kad nerašau eilių
o tik kvėpuoju strofomis į lapą
kai kartais dūsauju lig paryčių
taip kviesdama poeziją arbatos
bet ji sena išlepinta ponia 
kuri naktim ramaus tenori miego
ir aš tada lekiu su dovana 
delnuos nešu vaikystės balto sniego 
kuris ištirpsta pakeliui pas ją
kad grįžčiau vėl atgal kvėpuot į lapą
ir gerti nemigą slopinančios arbatos