Sąžinė – negirdimas varpelis. Jis visada perspėja. Čia tu peržengei ribą. Jis kaip karvei elektros piemuo. Toliau jau ne tavo žolė, nors ji gali būti ir vešliausia.
Ar gyvūnai turi sąžinę? Kai kas gali pasipiktinti, juk gyvuliai – žemesnė gyvybės forma. Jie neturi proto. Jeigu ir turi – tai labai mažai. Viskas pas juos prie skrandžio prijungta. Tačiau tarp jų išdavikų jūs nerasite. Tik anekdotuose katinas gali loti. Gyvuliai savųjų neišduoda, šeimininkams ištikimi.
Ne kartą esu girdėjęs, kad yra žmonių, kurie sąžinės neturi. Netikiu, nors teko sutikti tokių, kurie mano, kad pasaulis prie jų norų ir instinktų tenkinimo turi prisitaikyti. Yra kažkokia antisąžinė su galingu autoadvokatu, kuris dirba kaip turbina, žinoma, svarbu, kiek energingas toks žmogus. Jo credo: jeigu man gerai, turi būti gerai ir visiems. Jiems tiek nereikia – jie kvailesni. Tas nematomas varpelis vis vien kutenasi taip nemaloniai.
Sąžinė – tai nematomas signalizatorius, cheminis elementas. Jo M. Kiuri neiškapstė su savo pincetu, nes kapstytis reikėjo su skalpeliu, gal šiuolaikiniu lazeriu ar sudėtingesniu įrankiu. Ji gal tuose keliuose gramuose, kurie per burną išskrenda žmogui mirštant. Kas tuos gramus sugavo ir po mikroskopu pakišo?
Gerai tiems, kurių sąžinę nuramina Dievas. Atlikai išpažintį ir vėl esi grynas – tavo sąžinė lyg naujagimio. Neatsitiktinai visokie mūsų ir kitokių žemių stulpai taip demonstruoja savo religinius jausmus...
Atiduodi savo geresnio gyvenimo iliuziją užantkapinei ateičiai, palyginus labai lengvai atsiskaitai už nuodėmes ir tau palengvėja, ir lyg nustoja skambėti tas varpelis. Ach, aš jau nekaltas – koks palengvėjimas. Deja, su sąžine gudrumu nepasimatuosi. Ji tik viena absoliučiai tobula, dirba tiksliau nei laikrodis. Tai Dievas žmogaus sieloje. Kiek tu ją benaikintum – ji vis vien skambės. Jos nepapirksi, niekuo neužganėdinsi, pėdsakų nepašalinsi. Ji radioaktyvi, jeigu ją šalini, tai ji, prarasdama savo masę, spinduliuoja stipresnius nei gama spindulius. Gali taip pakaitinti, taip netikėtai sudrebinti,  atšaldyti kaip ledo gabalas, netikėtai už kaklo įkritęs, arba šaltas žaltys, įmestas į užantį. Tik pakratyk ją, ji kiekvienam turi mažesnę ar didesnę sąskaitą. Pabandyk atsigręžti į rytdieną, o ir šios dienos neužmiršk. Kai kas turi visą vidinį banką tokių sąskaitų. Paprastai jie ir tikruose bankuose labai daug turi.
Sąžinę reikia gerais darbais maitinti, ypač kai ji vidinių prieštaravimų  mirtinai išvarginta. Gyvenk taip, kad ji kaip balandis tyliai užantyje burkuotų. Jauku bus visur kaip namuose.