Stiebelis, rankeles ištiesęs,
Vis ieško atramos, šviesos,
Aukštyn ūgiu vis stengias, tiesias,
Gal išklausys ir jo tiesos?
 
Trokšta užaugt tvirtas, galingas,
Pasitarnaut vaisium širdies,
Juk augti žemėje dėsninga,
Nors ir neturi pavardės.
 
Kažkas palaistys, vardą tars,
Net ir stiebelis džiaugsmą myli,
Kol liaunas – niekas jo nebars,
Jis toks kuklus, dažniausiai tyli.
 
Kai sutvirtės, daugiau supras –
Reikia juk skolą sugrąžinti:                                                                 ,
Gal žiedą kraus... Vaisių atras
Tas, kas pradėjo jį brandinti...