Argi dangus – tai muzika, giesmė, vargonai,
daina, keliaujanti sparnais toli? –
Dangus – tai žvaigždės, mėnuo, žvelgiantis maloniai,
kada nakčia it kūdikis saldžiai užmigt gali.

Tai zylių, sniegenų sparnai už lango,
kada žiema it nuotaka balta balta,
kai medžiai ir krūmokšniai tyliai miega,
kada po rūpesčių ir darbo svyra tau pavargusi galva.

O kur dangus, paklausi, kur Dievulis,
o kur Adventas, kvėptelėjęs tau šalčiu, sniegu? –
Po tuo dangum ir tu esi – lietuvis,
žvakelę širdyje degi – šviesa tegu...