Kai pakeliui namo trumpėja žingsniai, 
Aš neskubu – juk laiko dar yra.
Kodėl net sau bijau prisipažinti,
Kad būryje žmonių aš vieniša?

Pro šalį žmonės skuba, bėga, lekia,
Juos veja jų nepabaigti darbai,
Parduoda, perka laimę tarsi prekę 
Ir giriasi – gyvena neblogai.

Tačiau jų širdys tokios kaip ir mano,
Jie bando pasiklysti minioje,
Visi jie sukasi, kaip tik išmano,
Kasdien apgaudinėdami save,

Kasdien bandydami save suprasti,
Nebodami numirštančių vilčių,
Vis kelią stengiasi į laimę rasti
Tarp begalinių meilės netekčių...