Pasidaviau vakar be mūšio,
Smigai skausmingiausia skeveldra,
Sužeidusia, bet neužmušusia,
Įėjusia, bet nepabeldusia,
Ir kūnas it pakirstas krito,
O siela sopėti išsiveržė.
Išaušo toks kruvinas rytas,
Žaliom apsikaišęs širdperšom.
Atleiski, bet veidas sustingęs,
Akys žiūri, bet nieko nemato.
Argi gali kare būt laimingų?
Iš aistros žiedą trauk it granatos.
Tegul lieka tylėjimas zvembiantis.
Teks ilgai glostyt maudžiantį randą.
Vienas kitą kūnu uždengsime,
Palydėsim viens kitą į dangų,
Kai šešėlį nuo sienos nugramdysim,
Dantimis griešim skausmą be ašarų.
Ką daryti, jei kliuvo toks amžius,
Kada jausmo mažiau, negu parako?