– Tegul  velniai tas bobas, su  jomis geriau neprasidėk. Jau aš  esu nusidėjęs, – sako Vacys Atvėsys. – Apsivedžiau su panele iš miesto. Na, ką ten iš miesto – iš kaimo. Tik butą Kaune turėjo. O šiaip mes vieną mokyklą lankėme, visai suskė buvo. Persikėliau gyventi į miestą. Įsi­darbinau. Žinai, kokius du mėnesius iš darbo ir į darbą žmona mane vedžiojo. Miestas didelis, nerandu kelio namo.
– Betgi ko tu juokies, gal kvailiu  mane laikai?
– Niekas  gi  ir  nesako,  kad  tu  protingas, – užtikrinu aš jį rimtu veidu.
Važiuojam, būdavo, į  kaimą  uošvės  aplankyti.  Turtinga boba buvo, fermoj melžėja dirbo. Gyvulių daug laikė – žinai, ferma prie namų!  Vis mane talkon kviesdavosi. Še, tau! Iš­graužk! Kai bulves kasti reikėdavo, apsirgdavau. Bet vis tiek nuvažiuodavau  apsižvalgyti po bulviakasio. Man rūpėjo, kur ta uošvė pinigus laiko. Kai reikėdavo namo važiuoti, tai duoda penkis rublius, o iš kur ji juos traukia, nepamatysi. Ilgai mąs­čiau, kaip sužinoti, kokioj vietoj ji pinigus laiko! Ir sugalvo­jau! Be reikalo mane visi durniumi, šlanga  vadina.
– Niekas gi ir nesako, kad tu protingas, – vėl įsiterpiu.
– Taigi matai, kad protingas, aš, vyruti, galvą turiu…
– Tik ne ant tų pečių, – vėl neiškenčiau ironiškai  nepaerzinęs.
– Tavo teisybė, dabar vargstu, – neįsižeidžia pašnekovas.
– Taigi aš sugalvojau! A, važiuosiu pas uošvę, dirbti padedu, geras pasidariau. Ji tik mane giria ir giria: žentelis jau mano – tai  darbininkas!          
Kai ji nematė, taip veidrodžius troboje  pakreipiau ir su­kabinau, kad iš lauko pro langą matyčiau, iš kur pinigus trau­kia. Sėdžiu sau lauke, rūkau ir stebiu akies krašteliu.
– Tai pamatei, radai? – klausiu susidomėjęs.
– Žinoma, – atrėžia šis. – Ir tuoj pat pasisiūlau uošvei gyvulius prižiūrėt, kai ji į kitą rajoną sesers aplankyti išvažiavo. Taigi pasilieku vienas namuose, randu pinigus spintoje po užvalkalais pakištus. Gudri ta mano uošvė – gyvatė! O galvoj tik viena mintis: kaip padaryti, kad ji nesuprastų, jog aš pini­gus paėmiau? Pinigai buvo kaip iš banko: du pakeliai po dvidešimt penkis rublius ir trys po dešimt. Nedaug mąstęs  prisirinkau  ant aukšto pelių mėšlo, pri­barsčiau į lentynas. Paskui, nors ir gaila buvo, bet išsitrau­kiau vieną dešimtakę, kitą ir pradėjau smulkiai dantimis kramtyti. Kramtau ir spjaudau spinton ant patalynės. Paskui dar čvertką taip dantimis sukapojau. Gana – nuspren­džiau…         
Prasidėjo gyvenimas: išėjau iš darbo, o žmonai pasakiau, kad privačiai statybose dirbu. Ji man pietus paruo­šia, lauknešėlį įdeda, kurį aš eidamas kur nors kiemo šunims išmetu, ir traukiu tiesiu taikymu į barelį. Linksma, draugai, žodžiu gyvenimėlis! Po pietų kur nors paupy išsimiegu. Par­einu namo ir savo žioplei kasdien po 30 rublių duodu. Ta džiaugiasi, mane giria.
Tik neilgai tęsėsi mano linksmybės. Paskambino uošvės kaimynai ir sako, jog uošvė kviečia atvažiuoti, labai serganti. Man širdis kulnuose: pasibaigė geras gyvenimas…
Atvažiuojam. Einu nedrąsiai į trobą, kojos linksta. Uošvė lovoj guli, dejuoja, rankšluostį ant galvos užsidėjusi.
 – Nepaklausiau aš, kvaila senė, žmonių, nepadėjau pinigų bankan! Kokia nelaimė, vaikeliai, kokia nelaimė, – kūkčioja pasisriūbaudama, – pinigus pelės sugraužė!!! O aš jums norėjau „Žiguliuką“ nupirkti.
O Dieve! Net man širdį suspaudė!
– Neverk, mamyte, – guodžia manoji ją apsikabinusi.
Aš sėdžiu visai sugniužęs. Net nepajutau – ašaros tik kapt, kapt iš akių. Savo mašiną pragėriau…