o kiek naktų blaškausi po laukus
tarsi pamišėlė tavęs ilgėdamos
kol pilnatis nupynė ir uždėjo sidabrinį nimbą
tol kol nunoko vienmylystė tarsi išdavystės gėda
kol išdidumas apkalbom smulkiom ir pagiežingom
tebekvėpuojantis minios purvu užpiltas
gija šiurkščia užsiuvo
kimų šauksmą
per smilgų kuokštus
nušiureno pralekiančios mintys
nuodingoj laiko upėj atminimai plaukia
it žuvys gaišusios
baltais pilvais sutartinai į viršų
todėl nė karto nebuvau bažnyčioj
kad visos maldos
joj nebūtų tilpę
kadaise paliktus bendrus takus 
nors šimtą kartų myniau tyčia
ar besugrįši nežinia
tačiau einu tau pavymui nešiodamasi viltį
tada kada sudyla mėnuo
apšviečia kelią sidabrinis nimbas
galiu klajot ilgėdamos tavęs
kad ir tamsiausią naktį
tarsi pamišėlė buvai, esi ir būsi reikalingas
juk aklą meilę turi kas nors vesti