Iš kraujo gijų narplioja Lemtis tinklus,
Kur kas žmogus — vis naujas mazgas tvirtas.
Jais lopo nebūtį — ir marą, ir karus,
Nei braukia ašarą, anei ranka suvirpa.

O ką juo gaudo? Laimę kaip žuvis,
Neužsisėdi ant vaizdingo kranto.
Sakyk, ar kilpų nerandi savy,
Kurių nei tu, nei kitas nesupranta?

Jauti, kaip kartais atlaikyt sunku,
Lyg stambią valkšną tavimi kas traukia?
Koks nusivylimas, kai plyšti nuo savų,
Nes tavo buvusi sėkmė jau nebe saujoj?

Kol susivokęs viziją regi, 
Kokia vieta tau paskirta Mezgėjo.
Didžiausias turtas — tie bambliai nuogi,
Surišus kraują, kur glėby spurdėjo.