„Čia — Lietuva. Čia mūsų žemė!“
Gražiausi žodžiai iš visų.
(Jau lyg girdžiu, kaip mane bara
Ir priekaištauja – banalu!)
 
Tik ir toliau visiems sakysiu:
 
„Čia — Lietuva. Čia mūsų žemė!“
Vaikų, kuriuos ji glaudė ir maitino.
Kurie sapnuos, mintyse regi
Net už kalnų ir vandenyno.
 
Gerai, kada širdis suranda
Gelmėse slypintį šaltinį,
Kur vieno gurkšnio jo pakanka
Suprast, kodėl čia esam gimę.
 
Ir nesvarbu, jeigu nuklystum
Toli nuo savo pirmos pėdos.
Tikiu, svajosi, kad sugrįžtum
Nors akmeniu ant balto smėlio.
 
Gali prarast jaunystės šauksmą,
Sparnus, kur per žemynus nešė,
Gal tikrą, gal netikrą auksą
Ir žydrą paukštę kaip miražą.
 
Tik nepameski duonos skonio,
Lopšinės, motinos dainuotos,
Skaityt išmokto pirmo žodžio,
Nakties gegužio, meilei duoto.
 
Ir net tada, po daugel metų,
Pažvelgęs atgalios suprasi,
Kur glūdi gyvos tavo šaknys,
Ramybę sielai kur surasti.
 
....................................
Čia Lietuva, čia mūsų žemė!
Šią tiesą vėliava laikyki.
Tada pasaulyje bus gera,
Nes niekad niekad nepaklysi.