Gražus esi tu ir be lapų.
Šakas gruoblėtąsias iškėlęs,
Laikai, atrodo, patį dangų,
Tvirtai į žemę atsirėmęs.
 
Ką tik giria tavim dabinos,
Buvai ryškiausias iš visų,
Rausvi klevai, gelsvi beržynai
Liejo vaivorykštę spalvų.
 
Vėliau ruduo takus nuklojo
Tavo puikiuoju drabužiu.
Čežėjo einant jis po kojų
Širdį graudinančiu balsu.
 
Greit teks pasveikint baltą sniegą,
Šiurkštus kamienas juo apsnigs,
Ledo keliais, šerkšnotom pievom
Žiema speiguotoji atbris.
 
Iškęsim ją galbūt abudu,
Švelniai žaliuosi vėl, tikiu,
Kai žemė sveikins atsibudus
Melsvu žibuoklės žiedeliu.