Na štai, ir nebetirština gamta niūrių spalvų —
Ant kūnų mirusių per naktį nuausta drobulė.
Stebėk, mąstyk, kaip būtyje gilu,
Kada sujudint kraują niekas nebesiūlo,
Kai į pakaušį taiko atskirtis,
Koks sterilus baltų laukų peizažas,
Vos raštą pėdsakų savaisias tu brauki,
O gyvo garo plaučiuose jau maža,
Tad atsipeikėji — jei rėksi, neišgirs.
Kampučiai lūpų kilsteli, užmačius varnos siluetą.
Ramybės metas — puoselėt svajonėms ir viltims,
Buities skubra prie įkapių pridėta.
Nors neužkas, po drobule tylom sutrins
Į trąšią dirvą, jos laikysis šaknys.
Švari drobulė šviečia net naktim,
Po ja kad gultum kartą prisilakstęs,
Už ją kovotumei, jos stvertumeis nagais ir dantimis,
Kol dar pajėgi, kol raumuo bent virpa,
Kol žalias daigas pažiūrėt išlįs,
Ar tavo pėdsakai su drobule ištirpo.