Einu į rudenį... Jau gėlės vysta,
Nešuos priglaudusi aviečių saują,
Jau nesutiksiu aš tavęs, jaunyste,
Ne man kas rytą švies tavoji saulė.
 
Kiek daug dienų lyg smėlis išbarstyta
Ir pavėjui pienių pūkais paleista,
Išmėčiau jas labai jų netaupydama,
Bet laikrodžio atsukt atgal neleista.
 
Nesuvokiau gyvenimo esmės ir tikslo,
Kokia tai dovana nuo Dievo duota,
Ėjau aš labirintais, vis paklysdama,
Buvau likimo nubausta – išduota.
 
Einu į rudenį... Pageltę lapai krinta,
Nešu prisirpusių aviečių saują,
Palaimink, Viešpatie, keleivę pasiklydusią,
Kad dar ilgai nenusileistų mano saulė.