NESUMINDŽIOKIT


AŠ

Einu namo vėlų rudenį verkiančiomis gatvėmis ir niekaip negaliu pamiršti teismo medicinos užsiėmimo, kuris ką tik baigėsi. Didelė šviesi sekcijų salė... Ne, ne tai. Dar ir dabar ausyse įkyriai tarška spausdinimo mašinėlė, o diktuojantį eksperto balsą vis aplenkia senyvos, patyrusios mašininkės pirštai... Ir vėl ne tai. Labai noriu sustoti, apsidairyti, net prisėsti ant šlapio šaligatvio, bet... negaliu. Per daug žmonių mane stebi, o tas „ką gi žmonės pamanys“ – per daug įsigėręs į mano pasaulio suvokimą.
Bet štai ir vėl mano mintys sekcijų salėje. Dirbome keturiese, ir man teko tyrinėti to nelaimingo, nežinia kodėl ir kaip mirusio žmogaus širdį. Visi manėme, jog ji, būtent ji ir buvo nelaimės kaltininkė, todėl man teko pats sunkiausias darbas.
Galvoju apie širdį ir nejučia suvokiu, jog tada, kai dirbau, visai nejaučiau, kad tai – širdis. Kažkaip tyrinėjau ir vertinau ją tarsi kažkokį sugedusį tikslųjį prietaisą. Būtent – mirtinai sugedusį. Ir – prietaisą. Bet ne gyvą. Ne žmogaus širdį. Patikėkit – ji visai nepanaši į žmogaus širdį, kada guli va taip – skalpeliu atvertais skilveliais ir prieširdžiais, išardytomis ją pačią maitinusiomis kraujagyslėmis. Bet jokiu būdu tai neprimena paprasto mėsos gabalo. Per daug viskas tikslu, logiška, gražiai ir protingai suderinta...
Ir vėl – vėl aš samprotauju apie širdį lyg apie prietaisą. Argi taip galima? Nuo tos minties darosi nejauku ir negera. Netgi – gėda. Vienas kitas praeivis kažkaip keistai pažiūri į mane, ir man atrodo, jog jie supranta šventvagiškas mano mintis. Tik paspartinu žingsnį lyg sugautas vagis ir sprunku į savo bendrabučio kambarį.
Čia visi tokie, kaip ir aš. Ne visi tik galvoja taip pat, bet suprasti turbūt gali.
Širdie širdie, aš labai retai juntu tave – gyvą. Tik tada, kai tau ir man būna negera. Tu apie savąsias bėdas prabyli gniaužiančiu skausmu krūtinėje, aš atsakau tau – baime. Kai man būna blogai, tu taip pašėlusiai plaki, lyg nebeišsitektum toje bėdos prispaustoje krūtinėje.
Mano protas visada į viską reaguoja daug lėčiau, negu tu, ir daug ramiau. Ir todėl aš drįstu tvirtinti, kad žmogaus siela – širdyje. Tik visai – anei trupučio – mes tavęs negailime, širdie-siela.

ANDRIUS

Tu parėjai labai susijaudinusi ir pavargusi. Pamačiusi mane savo kambaryje, labai apsidžiaugei, tuoj pat užkaitei kavą ir pasakojai apie kažkokį vyrą, kurio širdį dėstytojas patikėjo tau, ir kaip jūs kartu nustatėte, jog jis mirė dėl to, kad staiga užsikimšo širdį maitinančios kraujagyslės.
Paskui mes valgėm ir gėrėm kavą, ir tik ruošdamasis išeiti aš pasakiau tau, kad noriu supažindinti tave su viena mergaite.
Tu iš pradžių sutrikai, o paskui kažkodėl labai apsidžiaugei ir pradėjai mane klausinėti apie ją. Aš vėl atsisėdau...
Turbūt prieš porą mėnesių aš važiavau iš autobusų stoties namo. Stovėjau vidury sausakimšo troleibuso ir jaučiausi labai pavargęs, nes grįžus laikė daug darbų. Visai netikėtai mano dėmesį patraukė jaunutė mergina, sėdinti netoliese prie lango. Žiūrėjau į ją ilgai ir jutau, kad kitur žiūrėti nebegaliu, – tokia ji man atrodė graži ir įdomi.
Ji, lyg staiga pajutusi mano dėmesį, nesąmoningai grįžtelėjo mano pusėn, pamatė mano susižavėjusias akis, vos vos šyptelėjo ir vėl nusisuko. Dabar ji laikė aukštyn iškėlusi galvą lyg jaučiantis savo vertę žmogus, išdidus ir abejingas pigiam aplinkinių dėmesiui.
Dar labiau mane traukė jos išdidumas. Kai aš dabar su tavimi kalbu, Rita, aš jau žinau, kad ta jos laikysena labai panaši į tavąją. Tu irgi tokia pat išdidi ir nepasiekiama svetimiems, ir be galo gera tiems, kuriuos myli. Dabar aš tai žinau, o tada man nė į galvą nešovė lyginti ją su savo seserimi.
Savo stotelėje neišlipau. Važiavau tol, kol ji pakilo iš savo vietos. Nusekiau paskui. Išlipau. Mergina nešėsi kažko prikrautą krepšelį, ant peties – rankinę.
– Gal panelei padėti? – visai nesivaržydamas paklausiau.
– Ačiū, bet man netoli. Be to, ir nesunku, – mandagiai atsakė ji.
– Aš jus palydėsiu.
– Gerai, - lyg taip ir turėtų būti, sutiko ji. – Mano vardas Daiva.
– Malonu, o mano – Audrius.
– Džiaugiuosi.
Net keista, kokie mes tada buvome mandagūs. Paskui visa tai praėjo. Pradėjom kalbėti šilčiau.
Ji iš tiesų buvo gera. Nuoširdi, atvira –  man taip rodės – jautri. Gyveno dviejų kambarių bute su savo seneliu, kuris sunkiai serga ir kuriam ji pati kasdien leidžia vaistus.
Lankiausi pas juos kasdien. Jau pirmą kartą atėjus, Daiva supažindino mane su savo seneliu.
– Tik labai ilgai nešnekink jo, jis labai silpnas, – tyliai paprašė.
– Sėsk, vaikeli, prie lovos, - paprašė sulysęs seneliukas, skausmo perkreiptu veidu. – Žinai, liūdna man senam – vis vienas ir vienas, o dar ta liga surietė – nė iš lovos nebeatsikeliu. Daivutė, va, kaip mažu vaiku rūpinasi. Kad Dievas duotų jai dangaus karalystę – toks geras vaikas.
Žmogus nutilo, kietai sučiaupė lūpas, prisimerkė.
„Skauda“ – pagalvojau ir, nežinodamas ką sakyti, ėmiau trypčioti vietoje.
Senukas nekantriai mostelėjo išdžiūvusia ranka – „Eik lauk, man blogai“... – ir aš išėjau.
Pakviečiau Daivą. Ši tuoj pat suleido seneliui vaistų, ir tas, rodos, užmigo.
Paskui mes ilgai kalbėjome kitame kambaryje. Likau pas ją nakvoti, bet tą naktį mes taip ir neatsigulėme. Naktis – man atrodė – buvo be galo trumpa, o ryte, pavalgydinę senelį ir suleidę jam vaistus, išėjome: aš į institutą, o Daiva į vaistinę ir į darbą.
Kur ji dirba? Kažkokioj kontoroj mašininke. Ji dar labai jauna, bet... tėvai abu žuvo, senelio pensija maža, todėl ji ir turi dirbti.

DAIVA

Dieve, kokį keistuolį sutikau! Žinau, kad nesu bjauri, bet anksčiau meilė iš pirmo žvilgsnio buvo tik iki lovos, o šitam... Šitam, atrodo, lovos nereikia, jam reikia „kažko daugiau“, kaip jis sakė. O ko? Ko gali reikėti tokiam naivuoliui kaip jis?
Bet man pačiai juk reikia tokio žmogaus! Aš visą savo gyvenimą svajojau apie tokį kaip Audrius. Tik dabar nežinau, ką su juo daryti. Bijau. Kaip ten dainuoja „Antis“? „Ne tau, berneli, rožėm klotas kelias“,
Tu gi nežinai, Audriau, kad esu tipiškas Martynas. Ir mano tėvai nežuvo autokatastrofoje. Aš tau melavau. Ir visada meluosiu. Jei ir visą gyvenimą su tavim gyvensiu, vis tiek meluosiu. Nenoriu būti nepilnavertė. Nenoriu jaustis pamestu vargšu šunyčiu.
Tikrai nežinau, bet man atrodo, kad kai aš gimiau, tėvas jau buvo metęs mamą. Jau gyveno su kita (kitom?) moterim. O mama... Tiek jai manęs ir tereikėjo. Paliko ten, kur pagimdė. Penkerius metus augau kūdikių-vaikų ubagynuose. Taip taip! Tik elgetos gali auginti savo vaikus vaikų namuose. Ir jei mano motina nėra tikra elgeta, tai ji yra tikriausia dvasios ubagė. Dar blogiau...
O paskui mane pasiėmė šitas senelis. Joks jis man ne senelis, Audriau. Geras žmogus ir tiek. Viską man davė, viską! O dabar serga ir numirs greitai, kaip neseniai numirė jo žmona. Greit numirs, sakau, nes serga vėžiu. Tada būsiu visai viena...
O ką? Turiu butą, esu nebjauri – ko ne panelė? Ech! Kad nors kartą kekšė motina būtų prisiminusi. Ne ne, man negaila. Ji mane pamiršo, aš ją – irgi. Aš net prisiminti neturiu ką. Į visas keturias puses!
Pragyvenau iki šiol, pragyvensiu ir toliau. Anokia ten bėda. Va, jei dar tas kvailelis į žmonas paims... Man rodos, jo tėvukai turtingi, ir pats aukštojoje mokosi, gražus, nedurnas, rodos...

AŠ

Susitikome šalia mano bendrabučio ir visi trys nuėjome į kavinę. Audrius, mačiau, jaudinosi, o Daiva – nė kiek. Atsainiai, netgi kiek iš aukšto pasisveikino su manimi. Nelabai draugiškai kalbėjo, tačiau nuo viso šito man darėsi graudu. Negalėjau ant jos supykti. Gal dėl to, kad žuvo jos tėvai, gal dėl to, kad greit mirs paskutinis jai artimas žmogus, ir Audrius  - vienintelis, kuris gali jį pakeisti. O gal dėl to, kad po visu tuo išoriniu atšiaurumu slėpėsi visai kitokie jausmai?
– Patiko man tavo mergaitė, Audriau, – nuoširdžiai vėliau pasakiau broliui. – Tik būk geras, nežaisk su ja. Jai ir taip dabar sunku.
Audrius nustebęs pažvelgė į mane. Net supykęs. Kaip aš galėjusi taip apie jį pagalvoti!
Teisingai!  Aš taip ir nepagalvojau. Pasakiau ir tiek...

AUDRIUS

Tą vakarą su gėlėmis rankose lipau į ketvirtą aukštą namo, kuriame gyvena Daiva. Antrame aukšte mane pasivijo vaikinukas. Kiek apsiglamžęs, bet šiaip jau simpatiškas. Jis draugiškai mirktelėjo man:
– Pas Daivą? – paklausė.
– Aha, - atsakiau nustebęs.
– Su gėlytėm... – atlaidžiai šyptelėjo. – Matyt, kad naujokas. O gal ji tau už gėlytes pigiau parduoda?
– Ką parduoda? – dar labiau sutrikau.
– Gerai gerai, gali nesimaivyti. Šiaip jau neblogai vaidini. Kokį farą gal ir apgautum, o manęs, senio, gali nebijoti, aš jau antri metai čia takelį minu.
Nieko iš jo kalbos nesupratau. Net sustojau iš nustebimo. Matyt, mano veidas pagaliau jį įtikino, nes jis liovėsi mane kalbinęs ir skubiai užlipo pirmas. Kažkaip keistai paskambino į duris – jos tuoj pat atsivėrė, ir pro plyšį išlindo Daivos ranka, į kurią nepažįstamasis įbruko banknotą. Ranka dingo, po sekundės ji vėl pasirodė su kažkokiu paketėliu, kurį vaikinukas greit paslėpė džinsinio švarko kišenėje.
Stovėjau vidury laiptų žemiau nei jie ir žiūrėjau. Atrodė, kad logiška įvykių seka turėjo būti tokia – Daivos ranka pasirodo trečią kartą, o susiglamžęs vaikinukas ją priklaupęs pabučiuoja – tokios laimingos ir švytinčios buvo jo akys.
Kai nepažįstamasis prabėgo pro šalį laiptais žemyn, aš pamažu ėmiau atsipeikėti. Dabar – aš žinojau – Daiva buvo ką tik grįžusi iš vaistinės. Žinojau, kad ji keturis kartus per dieną kasdien eina į vaistinę, kur nemokamai gauna seneliui narkotikus. Buvau girdėjęs, kaip senelis skundėsi, jog ir tie prakeikti narkotikai jam jau nebepadeda. Tik niekaip nesugebėjau rasti ryšio tarp tų „prakeiktų senelio vaistų“ ir ką tik matytos scenos. „Ką gi ji pardavė tam jaunuoliui?“ – galvojau lipdamas laiptais.
Daiva sutiko mane kaip visada. Ji nežinojo, kad aš ką nors mačiau. O gal čia nieko baisaus neįvyko? Na pardavė mergaitė kokį niekniekį savo pažįstamam. Greit pamiršau visa tai. Tačiau, būdamas pas ją, pradėjau vis dažniau girdėti tuos keistus, lyg užkoduotus, skambučius, po kurių Daiva skubiai šokdavo virtuvėn, paskui eidavo atidaryti durų. Jų iki galo ji niekada neatverdavo, o grįždavo kažką slėpdama chalatėlio kišenėje ir keistai šypsodamasi.
Į mano klausimus neatsakinėjo, bet aš per daug jos ir nevarginau. Mylėjau ją, tačiau manęs visai nedomino jos paslaptys. Teisingiau, būtent jos dar labiau traukė prie jos.
Mačiau kaip ji elgiasi su seneliu ir visada stebėjausi. Niekada nebūčiau patikėjęs, kad jauna, graži mergina gali taip rūpintis senu ligotu žmogumi. Jis juk iš lovos visai neatsikeldavo...

DAIVA

Pamatei... Pamatei, Audriau, mano pirkėjus. Na, ir nusispjaut! Nepatinka – nešdinkis! Gali smerkti kiek nori. Gali... smerkti. Bet aš nieko nebegaliu padaryti. Aš tikrai norėčiau būti geresnė. Aš norėčiau, Audriau. Dabar aš tikrai nebepardavinėčiau tų prakeiktų vaistų, suleisčiau juos seneliui, bet negaliu...
Žinau, kad visa tai baigsis su senelio mirtimi, todėl – atleisk man, Viešpatie! – pradedu nesąmoningai laukti jo mirties. Žinau, kad tai žiauru, žinau, kad nežmoniška viskas, ką iki šiol dariau, Audriau. Tu tyli, nebeklausinėji manęs, bet aš žinau, kad tu jauti, ką aš darau. Tik tu mane labai myli, todėl duodi man šansą pačiai viską pakeisti. Bet ar tu žinai, kaimo vaike, ką man reikštų tas „pakeitimas“?
Velniop! Aš myliu tave, Audriau. Taip myliu, kaip nieko niekada nemylėjau. Man atrodo, kad nuo meilės pradedu kvailėti – tai yra darausi protinga ir dora. Ir man norisi gyventi sąžiningai.  Bet kaip?

AUDRIUS

Vieną naktį senelis labai skaudžiai dejavo ir blaškėsi lovoje. Aš negalėjau miegoti ir rūkiau, prasivėręs langą. Tu ilgai klauseisi, dūsavai, tylėjai. Pagaliau atsikelei, nuėjai virtuvėn, susitraukei į švirkštą kažkokius vaistus ir suleidai seneliui. Šis kaip niekad greit nurimo ir ramiai užmigo.
Kai ryte pasigirdo keistasis skambutis, tu nebėjai prie durų, nei virtuvėn. Sėdėjai, ir,  sukandusi dantis, laukei. Skambino dar ir dar kartą, pagaliau pradėjo spardyti duris.
Aš norėjau eiti ir sudrausti, bet tu sulaikei. Po kiek laiko viskas nurimo. Tu kritai ant sofos ir pradėjai graudžiai verkti. Nežinojau, ko tu verki, bet jutau kažkokią baisią grėsmę.
Tą pačią dieną tu pasakei, kad aš turiu apsigyventi pas tave, prisiregistruoti ir padėti tau slaugyti senelį.
Sutikau, nors nelabai supratau, kodėl tai taip skubiai reikalinga.
Daiva niekur nebeidavo viena, tik kartu su manimi. Durų spardymas ir daužymas kumščiais kartojosi kasdien. Dažnai girdėjau šlykščius keiksmus ir grasinimus, ir pradėjau bijoti dėl Daivos.
Kai sutvarkė mano apsigyvenimo formalumus, vieną vakarą Daiva viską apie save papasakojo. Apie savo tėvus, apie senelį, apie savo pragyvenimo šaltinį – prekybą senelio vaistais, ir apie tai, kad ji jokia ne mašininkė, o mokosi vidurinės mokyklos dvyliktoje klasėje, nori baigti mokyklą, nori mokytis toliau, o senelio pensija – aštuoniasdešimt litų...
Jos išpažintis mane pribloškė. Negalėjau jos nei smerkti, nei gailėtis. Žiauri buvo ji, žiaurūs buvo jos tėvai, bet žiauriausi turbūt mes visi – gyvenantys šalia ir nieko nenorintys suprasti.

AŠ

Artėjo sesija. Skubėjau mokytis, nes laukė sunkūs egzaminai. Trumpam pamiršau brolį, kuris, beje, pas mane ir nebesilankydavo. Džiaugiuosi, kad jis myli ir yra mylimas. Pati apie tai svajojau. Deja!
Vartydama teismo medicinos vadovėlį, vis prisimindavau širdį. Mirusią žmogaus širdį, kurią laikiau savo rankose.
Kai nuėjau konsultacijon, kitos grupės studentai aptarinėjo įvykį – į morgą ką tik atvežė nužudytą jauną merginą.
Klausiausi puse ausies. Galvojau apie egzaminą.
Staiga pamačiau savo brolį. Iš netikėtumo krūptelėjau. „Ką tu čia veiki?“ Audrius verkė. Norėjo kažką pasakyti, bet negalėjo susivaldyti.
Paskui atsisuko.
– Ten Daiva...
– Kur? – Nesupratau aš.
– Ji labai žiauriai sumušta, o matytumei kokia jauna, – pasakojo viena mano grupiokė kitai.
– Nebuvai sekcijinėj? – paklausė praeidamas vienas vaikinų. – Ten dabar tą merginą skrodžia...
– Audriau, eik namo, čia tau nėra kas veikti, – skubiai stūmiau brolį pro duris. – Eik pas mane, aš tuoj grįšiu.
„Ar jūs nematot, kad kažkas verkia? Šalia jūsų žmogus verkia!“ – norėjau šaukti. Negalėjau. Neišdrįsau. Kiek kartų pati su savo skausmu verkiau viena minioje. Prisitaikiau. Ir tu prisitaikysi, Audriau. Bus lengviau.
Į sekcijinę nenuėjau. Teismo medicinos egzaminą laikiau du kartus.

AUDRIUS

Nežinau. Nieko nežinau ir nenoriu žinoti. Nors – turėjau. Privalėjau. Privalėjau (!) ne pamokslauti lyg kunigas apie dorą ir moralę, o leisti jai pardavinėti tuos prakeiktus narkotikus iki pat senelio mirties. Kad išsaugočiau ją. Kad ta „prekyba“ užsibaigtų ramiai ir savaime, be praradimų ir kančių.
Ar aš galėjau išlaikyti ją materialiai? Penkiasdešimt litų stipendijos, kurios įsimylėję negauna, nes smarkiai krinta jų pažangumas moksle? Aštuoniasdešimt litų senelio pensijos, kurią tuoj tuoj prarasime kartu su seneliu? Mano tėvų parama? Bet aš dar turiu dvi seseris! Valstybė? Betgi Daiva turi globėją, kuris ją – už aštuoniasdešimt litų! – išlaiko.
Tu palikai man butą, Daiva. Dviejų kambarių butą Kaune. Tai didžiulis turtas, aš turiu būti laimingas, aš jį galiu labai brangiai parduoti, jei nenoriu jame gyventi.
Man atrodo, kad nuo tos matematikos išeinu iš proto! Arba jau išėjau, nes galvoju ne apie ją, Daivą, o apie pinigus.
Bet – po velnių! – galvok apie ką nori, vis tiek išeis, kad galvoji apie pinigus. Kad vieni gyvena, nes turi pinigų, o kiti miršta, jų neturėdami. Miršta ir turtingi? Žinoma, bet ne tokie jauni...

AŠ

Štai kokie, pasirodo, būna širdies keliai. Kol ji gyva. Ir vėliau, žinoma. Aš negaliu galvoti apie Daivą kaip apie mirusią.
1. Aš žinau, ką jos širdis visą gyvenimą kalbės mano broliui. Žinau taip pat, ką ji visą mano gyvenimą kalbės man. Nežinau tik, ką Daivos širdis pasakys jums – tiems, gyvenantiems šalia ir toli.
Tas nežinojimas baugina, gąsdina, lyg ankstyva mirtis, ir todėl kasdien meldžiuosi jums, žmonės, poeto žodžiais: „...aš prašau – tik nesumindžiokit širdies...“