Juk neisiu į budėjimus riksmais apkurtintom ausim,
Kada regėjimas apsilpęs dėl nemeilės.
Kai baigias dovanos ir lieka noras imt,
Kai švelnų žodį pakuždėti gaila.
Kai tu užakęs, mano šuliny,
Kai aš nelinkstanti į tavo gelmę svirtis,
Kai mes abu piktumais drumzlini,
Kai pasimirę, bet nemanom mirti.
Taries priversiąs — tam duota jėga!
Sakyk, o protas ar todėl nutilo?
Kur žiburys, akių gelmėj degąs?
Kas purto auksą iš sidabro žilo?

Dedu rankas ant pakeltų pečių,
Tu protestuoji — dar sparnus nuplėšiu!
Tiek to, dunksok. Vis tiek nakty budžiu.
Senatvė — metas, kai slaugai net priešus.