Ar plauksi su manim į nutylėjimų marias,
Atsidūsėjimai kur slopūs prie krantų vilnija?
Ten, kur laše panūsime paskęst,
Viens kito kūną kilpom apsiviję?
Ar nepabūgsi neberast namų,
Brangiausio žiburio, kurs iki šiolei šildė?
Mūšoj purslotoj ar nebus gilu?
Nesutrupėsi prieš pat rytą smiltimis?
Tik šiaip paklausiau. Tai nėra svarbu,
Kai mūsų žvilgsniuose saulėtekis sužybsi.
Tenai gal aš skaisčia aistra degu —
... užsisvajojusi nenuravėtoj lysvėj
Barstau šias vizijas nuo išgirsto Cha, cha,
Kažin, ar tu ne atvertom akim sapnuoji?
Neatsakau. Juk duočiau kažin ką,
Kad nutylėjimai vilnytų vėl prie kojų.