Tai nepasidavei užkritusiai šalnelei,
Ruduo nesuviliojo gundančia spalva.
Žaliuoji tarsi būtų vasaros birželis
Ir tektų žiedą kraut nuo raganų slapčia.
 
Nukritusių klevų, lazdynų lapų okeane
Tikrai esi daugiau nei užsilikusi žolė.
Supiesi rudenio delnuos ir taip svajoti gera,
Lyg ruoštųs žiedą skleisti vėlyva gėlė.
 
Galbūt tada, kai šventos rasos krito,
Žiedelio galią sau pasilikai,
Kad saulėn kelto kilmingojo vainiko
Nebeužstotų netgi ąžuolai?
 
Tarp lapų šnarančių, pageltusių, rudų,
Dabar gyvybės pergalę už juos neši.
O gal daugiau?
Seniai iš amžių pamirštų
Mažyčiu laiškeliu čia žemėje esi?