Gaisravietė buvo tuščia - terūko leisgyviai pavieniai dūmeliai. Juoduliais net atsisakė žaisti šiaip jau ištvermingi šešėliai. Ir tik gaivesni vėjo gūsiai dar sugebėdavo padraskyti užpakalį pakankamai išsidūkusioms liepsnoms liepsnelėms. Sakykime subjektyviai, bet visgi kiek pakeltu tonu – gerai jos šiąnakt pasidarbavo.
Kaimas buvo ištuštėjęs. Tačiau vieningas kaip niekad. Liežuvautojos (t.y. moterys) ir prasmirėliai (t.y. vyrai), regis, šįkart susibičiuliavo gan ilgam. Kaip ten bebūtų, pelenų pavidale visi lygūs...
Ir ten, kur dar vakar broliškai daužėsi alaus bokalai, šiandien jau šlitinėjo vos kelios pajuodusios šukės. Kur dar prieš aštuonias valandas per gumą šokinėjo ilgakasės, šįryt jau tik vaizdingai seilėjosi suodžiai.
Kažkur tolumoje suskambo varpeliai... Nors ne, vakar sudegė ir jie.
Tylu ramu. Tartum nė gyvos dvasios? Na, lyg ir kažkas panašaus...
- Gražu ,- staiga lyg aidas tyruose pelenais nuvilnijo žodis. Skaidrus. Ir neužniūniuotas.
Gyslotos rankos tebedengė veidą. Tačiau pirštai pamažu slydo jo paviršiumi, suko veide darnius ratus. Suodžiai taip noriai žaidė baltutėlėje odoje. Kol galiausiai atsitiktinės figūros jauną vyrą pradėjusiais žilti plaukais pavertė panašiu į tikrą karo vadą dar neatrastose žemėse.
Gvidas pakilo. Sunėrė giliai už nugaros rankas. Ir pasiražė kaip dar niekada gyvenime. Tartum po didelio didelio darbo...
Aplinkui jį plytėjo milžiniškas ir sodrus gaisro iškrypėliškai pamylėtas plotas. Pelenai, suodžiai ir anglys. Knygos, prieškambariai ir pirštai – jei kam teko studijuoti policijos akademijoje.
Raudojo našlės ir našlaitės danguje. Skaistykloje joms pakankamai darniai akomponavo našliai ir našlaičiai. Kaimas buvo senas.
Dar niekados nebuvau lietęs derlingesnės žemės.