Kai žiedas švelniai kris į žemę,
Tu naktį bursi man slaptus žygius.
O anksti rytą gimstant vėlei,
Aš – nesugrįšiu.

Pašauk mane tyliu vardu –
Tyla tau atsakys.
Išeik manęs ieškot kalnuos –
Kalnai kartos tau mano aidą.

Ir vėjų klaus pilki beržai:
Ar verta laukti dar metus?
Tu jų neklausk – jie nesakys –
Vardus jie sumaišys.

Ateis ruduo, šalta žiema,
Pavasaris per naują gims,
Tik tu viena mano žygius
Skaitysi vėtroms raudant.